Valomės dantis dumbliais, iš kurių Nobelis sukūrė dinamitą

Todėl, kad dantų pastos gamintojai į savo produktų sudėtį dažnai deda diatomito – abrazyvios uolienos, susiformavusios prieš 542 mln. metų, Kambro periodu, iš negyvų dumblių mineralinių likučių.

Tikėdamasis pats pasigaminti tokios šaunios dantų pastos, šią vasarą pasėmiau žiūpsnelį balos vandens ir pakišęs po mikroskopu pradėjau ieškoti svarbiausios žaliavos.

Pro okuliarą, išvydau griežtų geometrinių formų padarėlius. Jei jie nejudėtų, būtų labiau panašūs į juvelyrinius dirbinius, o ne gyvybės formą. Tai vieni labiausiai planetos vandenyse paplitusių dumblių, kuriems skirtas šis įrašas – titnagdumbliai. Taip pavadinti, matyt todėl, kad sukritę negyvi suformuoja diatomitą, kuris šiuos dumblius lietuviškai pakrikštijusiam autoriui, priminė titnagą.

Alfredas Nobelis diatomitą išmirkęs nitroglicerine sukūrė medžiagą, kurią pavadino dinamitu.

Titnagdumblių įvairovė labai didelė, o patys dumbliai plika akimi beveik nematomi (nuo 2 iki 200 mikrometrų), tačiau gyvena gėluose ir sūriuose vandens telkiniuose. Tai labai gyvybingi organizmai, kurių egzistavimui tereikia vandens ir fotosintezei būtinos saulės šviesos.

1979 metais po pasaulį keliavęs biologas Ričardas B. Hooveris rinko šių dumblių kolekciją ir aprašinėjo rūšinę įvairovę. Dirbdamas Belgijoje su 1834 metais preparuotais titnagdumbliais, Hooveris pamėgino juos pamerkti į vandens lašelį ir nustebo pamatęs, kad dumbliai atgijo ir pradėjo judėti.

Kol kas aprašyti 25 000 skirtingų titnagdumblių rūšių. Kiekviena rūšis turi skirtingos formos mineralinį šarvą, lotyniškai vadinamą exoscotum. Kitiems vienaląsčiams organizmams, toks „šarvas“ šarvas visiškai nebūdingas. Tiesa, titnagdumbliai gali susijungti į koloniją ir tapti kažkuo panašiu į daugialąstį, tačiau susijungusios ląstelės išlieka autonomiškos t.y. biologiškai viena nuo kitos nepriklausomos. Titnagdumbliai labai svarbūs vandenų gyventojams, nes sudaro mitybos piramidės pagrindą.

Žymės: dantų pastadumbliaiMikroskopasNobelis