Močiutės „vaišės“
Ne kartą esu rašęs ir pasakojęs apie Pariševo kaimelyje gyvenančius senukus Ivaną ir Mariją Semeniuk. 1988 metais, po evakuacijos, iš kelių šimtų kaimelio gyventojų tik keli grįžo į savo namus. Šiandien Marija ir Ivanas sudaro 2/3 Pariševo gyventojų populiacijos.
Tą dieną, Černobylio parduotuvėlėje nupirkome būtiniausių produktų ir nuvykome pas juos į svečius. Prie kiemo vartų mus pasitiko Marija ir pasakė, kad Ivanas išėjo žvejot. Tai reiškė, kad nebus kam pasakoti visos Černobylio katastrofos istorijos ir dalintis įžvalgomis apie gyvenimą evakuotoje zonoje. Paprastai tai daro Ivanas, nes Marija labai tyli ir drovi – tik retkarčiais užsimena apie savo kates ar vištas. Šaukėme Ivaną balsu, signalizavome automobilio signalu, bet jis neatsirado. Mūsų palydovas Sergėjus nužingsniavo iki artimiausios kūdros, bet ir ten nerado Ivano.
Ivano sugauta žuvis
Gali būti, kad Marija nežinojo kaip užimti svečius, o gal tik norėjo atsidėkoti už lauktuves, todėl droviu pusbalsiu pasiūlė: „Gal vaikai nori naminės „horilkos“ (t.y. degtinės)?“.
Kai grupė sutiko, močiutė nušvito ir nuskubėjo į trobą iš kurios išnešė vieną stiklinę ir stiklainiuką su turiniu. Andrius naminukės atsisakė, nes buvo už vairo. Tokią priežastį Mariją suprato. Aš atsisakiau, nes prijaučiu abstinencijos idėjai. To ji nesuprato ir palinkėjo iki kito vizito „susitupėt“.
Sergejus šeimininkauja
Vėliau Marijos klausinėjome apie gyvenimą Parišave, apie jų sugrįžimą 1988 metais. Po evakuacijos Semeniukai buvo gavę butą Kijeve, bet jo atsisakė, kad galėtų grįžti į gimtąsias vietas. Kaip pats Ivanas kartą yra sakęs: „aš gimiau šitoj vietoj ir mane palaidos šitose kapinėse.“
Be Ivano pašonėje, Marija mums sakė kitaip: „Iš Kijevo išskraustėm, nes tada buvom kvaili. Užsimanė jis (Ivanas), o aš nesiginčijau. Dabar, senatvėje, čia sunku. Bet mes jau pripratę būti vieni.“
… Ne. Čia seneliai verda jovalą kiaulėms.
