Dafnija iš karstinės kilmės ežerėlio
Šį savaitgalį viešėjau Biržų regioniniame parke. Su parko direktoriumi Kęstučiu pasišnekučiavome įvairiomis gamtinėmis temomis.
Kęstutis negalėjo nutylėti mįslingo reiškinio. Biržų karstinės kilmės ežeriukuose, atėjus pavasariui, pradeda „putoti“ ir „virti“ vanduo – kruvinai raudona spalva. Tiesa, toks reiškinys matomas tik nedideliuose telkinių plotuose.
Direktorius įtarė, kad tai kažkokių bestuburių būtą, bet tiksliau spėlioti nedrįso. Sakė: „Jei turi laiko, tai važiuojam aš tau parodysiu. Oras dabar labai tinkamas!“. Ir mes nulėkėme prie Kirkilų ežero balučių.
Kiek pasklaidę brūzgynus, dumblu išsiteplioję batus, pamatėme tinkamą pakrantės vietą stebėjimui. Viskas atrodė taip, kaip Kęstutis pasakojo – tam tikruose ežero plotuose vanduo kunkuliavo raudonais purslais.
Tačiau įsižiūrėjus įdėmiau buvo akivaizdu, kad tie „purslai“ sudaryti iš smulkių organizmų.
Ištiesiau ranką su mėgintuvėliu ir pasėmiau visą būrį judančių, raudonų „dalelyčių“. Apžiūrėjęs iš arčiau iš karto supratau, kad tai smulkūs vėžiagyviai – dafnijos! Tačiau, kodėl paprastai bespalvės, šiuose vandenyse jos tapo raudonomis?
Hemoglobinu „pripildytos“ dafnijos iš Biržų
Ilgai spėliojome. Fantazavome apie izoliuotą ir specifinę populiaciją, apie naujus porūšius, o gal net rūšis!
Tik Kęstučiui prasitarus apie žemą deguonies lygį karstinių ežerų vandenyje, suvokiau, kur šuo pakastas.
Dėl žemo deguonies lygio šie smulkūs vandens vėžiagyviai, priversti gaminti daugiau hemoglobino – deguonį pernešančio baltymo. Štai ir raudonos, gal net kraujo, spalvos paslapties įminimas. Dėl panašios priežasties dafnijos telkiasi vandens paviršiuje formuodamos „purslus“. Didesniame gylyje vanduo mažiau prisotintas deguonimi nei paviršiuje.
Pasemtas dafnijas atsivežiau namo ir apgyvendinau mažame indelyje, pripylęs to paties ežero vandens. Jau antrą dieną stebiu, kaip patelės dauginasi partogenezės būdu (patelėms nereikia patinų) ir neriasi.
